BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

PAGROBIMAS

2010-06-30 parašė dovkile

1. PRAKEIKSMAS
Domicelė sėdėjo ant lovos ir žiūrėjo į lubas. Jos naujasis telefonas supypsėjo. „O! - apsidžiaugė mergaitė, - Ir mane kažkas prisiminė!”
Žinutėje buvo parašyta: „XXX. Tai meilės iksai. Siųsk šią SMS penkiolikai žmonių per tris minutes ir po trijų dienų tau parašys tikroji tavo gyvenimo meilė, su kuria liksi amžinai kartu. Jei nutrauksi šią grandinę, liksi amžinai senmergė/senbernis. Tad gerai pagalvok, ar tikrai verta nutraukti…”
Domicelė išsigando: ne juokai visą gyvenime likti senmerge. Ji mikliai čiupo savo telefoną ir išsiuntinėjo žinutę. Baigusi darbą suskaičiavo, keliems išsiuntė. Ir - o siaube! - suskaičiavo tik keturiolika! Ji perskaičiavo, tačiau vis vien buvo tik keturiolika! Jos telefonų knygoj tik tiek numerių buvo (įskaitant mamą su tėčiu). Ką daryti? Nejaugi ji visą laiką taip ir liks senmergė? Be vyro? Be vaikų? Be anūkų? O ne… Ji šito nepakeltų… Mergaitė surinko belekokį numerį ir išsiuntė.
„Pranešimas siunčiamas…” O kas, jei ims ir pasibaigs sąskaita, nespėjus išsiųsti? O kas, jei jau trys minutės baigėsi? Ji pasižiūrėjo į sieninį laikrodį: liko penkios sekundės. Keturios… trys… „Pranešimas siunčiamas…” Greičiau! Dvi… viena… “Pranešimas sėkmingai išsiųstas”. nulis. „Fuuuu… - atsiduso Domicelė, - Nedaug trūko iki visiškos senmergės…”
Netrukus iš atsitiktino numerio gavo atsakymą: „Teip. O jei šito neišsiųsi, tave pagrobs ateiviai… Greičiau. Jie jau skrenda! Poryt bus čia. Juk labai susiję SMS‘ai ir ateiviai…”
Domicelė persiuto kaip jautis: kaip galima šaipytis iš vargšių senmergių?! Jos tampa piktomis senėmis, nepatenkintomis gyvenimu ir besipiktinančios šiuolaikiniu jaunimu. O čia… pf… ateiviais grasina. Jų net nėra! Tikras briedis…
Mergaitė ilgai nepyko ant nepažįstamojo. Netrukus užmiršo ir senmerges, ir ateivius. O be reikalo…

2. „IŠ PO ŽEMIŲ”
Pavakarys. Povilas sėdėjo ant sofutės prieš teliką. Tokiu laiku rodo įdomiausias laidas per visus kanalus. Ir labai sunku išsirinkti ką žiūrėti. Galiausiai vaikinas pasirinko „Iš po žemių”. Tai be galo įdomi laida: joje pasakojamos tik tikros istorijos, o aukos niekada nevaidina. Praeitoje laidoje pasakojo, kaip Nordėmesių fermoje prisiveisė vaiduoklių. Kažkaip paslaptingai dingo jauni ėriukai… Išsiaiškino, kad juos valgo vaiduokliai. Galiausiai tuos vaiduoklius išgujo nelaimingųjų ūkį apdėlioję česnakais (kuriuos rėmė ES) ir pašokę mantras. Vaiduokliai išskuodė, net kelias dulkėjo!
-Šiandien laidoje. - pasigirdo prižemintas vedėjos balsas. - Dingo jauna mergaitė. Dingo ir jos tėvas. Ar gali būti, kad jis ją pagrobė? Kalbiname dingusios mergaitės mamą:
-Virgilijus niekada taip nesielgdavo… - pasigirdo ašaringas balsas. - Mano Domicelė… - ir apsiverkė.
-Aš taip ir galvojau, kad kažkas bus. - tęsė rėkianti senutė. - Aš visada sakiau savo dukrai, kad jos vyras nenormalus. Ir va ko sulaukėm: pedofilo!
-Čia kažkas įtartina. - šnekėjo kaimynė. - Aš mačiau, tikrai mačiau, nemeluoju, tikrai tikrai, NSO. Jis nusileido ir pasiėmė Domicelę su Virgilijum. Virgis bendradarbiauja su ateiviais. Kito paaiškinimo ir būti negali!
Kamera parodė pievoj išmintą milžinišką skritulį.
-Ar Domicelės tėvas ateivis? - uždavė retorinį klausimą vedėja, prižeminusi balsą, - Sužinosite po reklamos.
„Tai aš kaltas!” - išsigando Povilas.

3. PLIKA TIESA
Ir vis tik „Iš po žemių” mažai teklydo. Kai Domicelė tą dieną gavo SMS apie ateivius, ji, žinoma, niekam jos taip ir neišsiuntė. Ir prakeiksmas ant jos nusileido. Nusileido ir ateiviai po kelių dienų. Tas prakeiksmas gaubė ne tik ją, bet ir jos tėtį. Ateiviai atskridę pasirankiojo dar vieną kitą nekaltą mirtingąjį, kurie taip pat neplatino Povilo SMS, užsuko į kelias fermas, pasivaišinti vištų kiaušiniais, žinoma, paliko savo vizitines - ratilus rugių laukuose. Tuo pačiu sugriovė vieną kitą valstybinės reikšmės pastatą ir beveik niekieno nepastebėti lyg niekur nieko išskrido.
4. VALSTYBINĖ KATASTROFA
Povilas, pamatęs šią laidą, nesvietiškai išsigando: juk jis siuntė Domicelei, ir ne tik jai, tą prakeikimą. Ir reikėjo gi jam palikt sesę vieną su jo telefonu… Ji tikriausiai šoko mantras aplink jį… Na, bet nėra ko čia sėdėti ir nagus graužti. Reikia veikti.
-Tėti. - pasibeldė į laboratoriją rūsy, bet niekas neatsakė. - Tėti! - garsiau patrankė duris.
Tikriausiai vėl užmigo kažką bekurdamas. Vis dėlto jis - mokslininkas, o jiems dažnai tai pasitaiko. Sūnus atsargiai įėjo vidun, kad pažadintų jį ir - Povilas nustėro iš siaubo - laboratorijoje rado tik žalias gleives, o tėčio - nė kvapo! Berniukas rastu mikroskopu ištyrė radinį. Jokių abejonių: ateiviai pagrobė išradinėtoją. Bet tai juk valstybinė katastrofa! Mokslininkas kūrė valstybinės reikšmės serumą! Reikia nedelsiant pranešt prezidentui!

5. KIAUŠINIENĖ VALDOVUI
-Ko jums iš manęs reikia?! - muistėsi grandinėmis sukaustytas mokslininkas.
-Mes norime su jumis bendradarbiauti. - monotonišku balsu atsakė ateivis, dėvintis, iš ten buvusių grobikų, ilgiausią apsiaustą. - Tu sukuri prietaisą, paverčiantį visą žmoniją smėlgalviais, o mes žmogų, esančių šiame laive, nesuvalgysim.
-O jei nesukursiu?
-Mes juos suvalgysim. Tave irgi.
-Kas tie smėlgalviai? - po trumpos pauzės pasidomėjo belaisvis.
-Tai dideli paukščiai, dedantys didelius kiaušinius, iš kurių kepama didelė kiaušinienė, kurią be proto mėgsta mūsų didelis vadas. Ir jam labai patinka ant smėlgalvių jodinėti. Jeigu jis viso to negauna, vado smegenys susitraukia. Mūsų planetoj šių stebuklingų paukščių nėra.
-Mūsų irgi ne.
-Tai bus! - užriko ateivis.
-Meluoji! - pasakė kitas. - Mūsų žvalgai juos matė žmogų planetoj.
-Apie šitus paukščius aš gyvenime nesu girdėjęs! - piktinosi Povilo tėtis. - Kaip aš galiu kurti prietaisą, verčiančius žmones į padarus, apie kuriuos nieko nežinau?!
-Dabar jau žinai. Kurk.
Ateivis spragtelėjo ir atėjusi sargyba nuvedė mokslininką į kambariuką, kuris buvo apverstas įvairiomis mikroschemomis, laideliais, popieriais brėžiniams ir panašiu šlamštu.
-Turi dešimt metų. - pranešė vienas iš sargybinių. - Žmogų planetos laiku - beveik du mėnesiai.
Nespėjus mokslininkui pasipiktinti, kad per tiek laiko nespės net mirktelėti, ateiviai užtrenkė ir užrakino duris.
6. LAKSTANTI ŠVIEŽIENA
Domicelė su tėčiu sėdėjo susigūžusi kampe.
Kambarys, kuriame jie sėdėjo, atrodė gan šiurpiai: aplinkui pilna lentynų, prikrautų stiklainių, su burbuliuojančiu žaliu skysčiu, kuriame mirko visokiausi nedicki padarai. Kambario gale stovėjo milžiniški akvariumai, kuriuose tūnojo laidais pajungti pusiau metalinės neaiškios būtybės.
Tėvas su dukra sėdėjo kamputy gan ilgai, kol sugalvojo, kad jiems nuobodu ir nebeišsėdės nė minutės ilgiau nieko neveikdami. Jiedu atsistojo ir neskubėdami apžiūrinėjo keistąją ekspoziciją.
Į kambarį energingai įlėkė du ateiviai.
-Vadas įsakė senį išmest.
-Ar aš jums panašus į senį? - pyktelėjo Virgilijus.
-Neesmė, senis ar ne. Esmė, kad atrodai neskaniai. - nesileido į ginčus kitas ateivis. - Kai turim tiek šviežienos, - jo akys nukrypo į mergaitę. - džiūvenas galim išmest atgal į žmogų planetą.
-Aš irgi neskani! - persigando Domicelė. - Močiutė visada sako: vieni kaulai ir oda. Taigi - irgi džiūvena!
-Nupenėsim. - „nuramino” ateivis ir išsivedė tėvą.
-Mamai linkėjimus! - dar spėjo išgirsti dukros balsą. - Ir perduok, kad indų neišploviau, nes mane pagrobė ateiviai. Ir tai nėra, kaip mama sako, vienas iš mažiausiai logiškų pasiaiškinimų!

7. PASITARIMAS
-Siūlau panaudoti branduolinį ginklą. - ryžtingai pareiškė prezidento patarėjas. - Tie ateiviai mums kelia grėsmę!
-Bet taip pat susprogdinsit ir mano tėvą! - pasipiktino Povilas, kuris taipogi sėdėjo valstybiniam pasitarime, norėdamas išsiaiškinti, koks likimas laukio jo tėvo-mokslininko.
-Tavęs niekas neklausia. - atkirto prezidentas. - Svarbiausia yra ateiviai. Juos reikia sunaikinti bet kokia kaina.
-Bet vaikis sako tiesą. - užstojo berniuką patarėjas. - Jei Albertas Butinevičius žuvęs - žuvę mes visi… Vis dėl to jo kuriamas serumas…
-Tu teisus. Mes sumokėsim ateiviams išpirką. Gali žūti šimtai… ne… tūkstančiai nekaltų žmonių. Šiuo atveju svarbiausia yra Butinevičius ir jo serumas. Serumas netgi svarbiau už patį mokslininką! Mes galim mokslininką tiesiog užmiršt ir vietoj jo surasti kitą mokslininką. Genialu! Bet Butinevičiui jau nemažai sumokėta. Na, bet ką gi. Sumokėsim ir naujam. Valstybės biudžetas ir yra skirtas tokiems svarbiems reikalams. Jei neužteks lėšų, bet kada galima pakoreguoti finansus…
-O kaipgi mano tėvas? - vėl įsiterpė vaikinas, bet jo niekas neišgirdo, nes į konferencijų salę nesibeldęs įskrido generolas.
-Sere, beveik visi mūsų kariai žuvo. Bet mums pavyko išsiaiškinti, ko tie velnio vaikai nori.
-Puiku. - nudžiugo prezidentas.
-Ir ko jie nori? - pasiteiravo patarėjas.
-Jums tai nepatiks, sere. - apgailestaudamas atsakė. - Mokslininko.
-Kam jiems, velniai grietų, reikia to mokslininko?! - puolė įniršusion depresijon prezidentas. - Tegu jis pirma sukuria serumą, o paskui su juo kas tik nori gali daryt velniai žino ką! Nes be to serumo… Nes be jo…
-Sere, sere! Nusiraminkit. Viską reikia aptarti blaiviai.
Prezidentas nusiramino, pasikasė savo plikę, pridengtą peruku, ir pradėjo garsiai mąstyti:
-O gal Albertas galėtų sukurti serumą būdamas ateivių lėkštėje?
-Nemanau, kad tai įmanoma, - atsakė generolas, - Ten jis jau kažką kuria. Bet dar nežinom ką.
-Tai išsiaiškinkit! - pyktelėjo prezidentas.
-Kaip tik dabar tai ir daro du likę gyvi mūsų vyrai, sere.
-Puiku.

8. POKALBIS SU BALSAIS
Albertas sėdėjo atsirėmęs į sieną ir laužė galvą prie šūsnies brėžinių: popieriai po juo, popieriai prie jo ir netgi ant jo. Glamžė lapą po lapo ir vėl viską pradėjo iš naujo. Piešė, braižė, braukė, mąstė, vėl piešė, vėl glamžė, knisosi tarp suglamžytų gniutulų, ištiesęs atidžiai nagrinėjo jų turinį, kol galiausiai vėl numetė.
Staiga išgirdo duslų balsą:
-Baik!
-Kas čia? - išsigando Butinevičius.
-Nu gi sakau, baik! - vėl tas pats balsas.
-Persiprašau. - išgirdo pašaipų atsakymą. - Man čia maža vietos.
-O man jau labai daug. Patrauk koją.
Stenėjimas.
-Kas čia? - pakartojo klausimą kalinys.
-Kur? - atsakė antrasis balsas.
-Sakiau, kad čia. - priekaištavo pirmasis balsas antrajam.
-Ei, mokslininke! - kreipėsi antrasis.
-Pone Butinevičiau. - pataisė pirmasis.
-Tas pats.
-Ne tas pats. Vis dėl to jo kuriamas…
-Aš dar nebaigiau! - pertraukė išsigandęs Albertas, - Nevalgykit manęs! Aš jau pradžią turiu. Išsiaiškinau, kas tie smėlgalviai. Tai visai ne vištos, o paukščiai, kišantys galvą į smėlį. Liko tik išrasti mikroschemą - ir visi žmonės virs paukščiais. Galėsit valgyt kiaušinienę, nereikės manęs valgyt!
Pauzė.
-Išsiaiškinom, galim eit. - nusprendė antrasis.
-O tai kaip, negelbėsim?
-A kam? Apie gelbėjimą nieks nieko neminėjo. Sakė tik išsiaiškint. Išsiaiškinom, taigi, galim eit. Man šitam laive labai nejauku. Nenoriu, kad mums baigtųsi, kaip kitiems vyrams. Eik, arba praleisk.
-Palauk. Prezidentui reikia serumo. Nes be to serumo…
-Prezidentui? - nudžiugo Butineviičius. - Jūs atėjot manęs išgelbėti?
-Ne. - atsakė antrasis balsas. - Mes atėjom išsiaiškint, ko ateiviai iš jūsų nori. Kadangi jau išsiaiškinom… Traukis, Petrai.
-Serumas jau baigtas? - pasiteiravo Petras.
-Ne, liko tik…
-Matai, Gedai? Serumas dar nebaigtas. Prezidentui jo mirtinai reikia.

9.EPIDEMIJA
Domicelė sėdėjo keistosios laboratorijos kampe ir iš neturėjimo ką veikti, tyliai kūkčiojo. Jai į galvą lindo baisiausios mintys: kas dabar jai bus? Kur jie ją gabena? Kur jos tėvas? Kuo susiję ateiviai, stručiai ir SMS‘ai?
Mergaitės gerklėje buvo lyg koks tumulas užstrigęs. Bet tai buvo ne nuo verkimo. Kažkas kita. Staiga jai pasirodė, lyg visas pasaulis imtų suktis jai po kojomis su visa ateivių lėkšte. Iš pradžių mergaitė pagalvojo, jog tai nuo per ilgo skridimo, bet pradėjus nežmoniškai skaudėti galvą, suprato, jog tai ne „jūrligė”. Ji iš patirties žinojo, kas per liga yra jūrligė. Tai ne tai. Šią mintį patvirtino prie simptomų prisidėjęs kosulys, čiaudulys, prakaitas… Savijauta, lyg gripu sergant, bet daug žiauresniu. Mergaitei rodėsi, tarsi dygtų paukščio sparnai ir kiaulės knyslė. Domicelei norėjosi klykti kaip pamišęs paukštis, spiegti kaip skerdžiama kiaulė, tačiau negalėjo, nes ją kamavo negailestingas kosulys. Netrukus Domicelei aptemo akyse ir daugiau nieko nebeprisiminė.
Tokią, gulinčią, perkreiptu, šlapiu nuo prakaito veidu, ją rado Povilas. Vaikinas ją švelniai susupo į savo džemperį ir išnešė iš šiurpios patalpos.
Eidamas koridoriumi, jis susidūrė su būriu ateivių. Jis, žinoma, lengvai nukovė keliais spyriais (rankos buvo užimtos Domicele) visą šutvę. Bet jie atrodė kažkokie… keisti: silpni, kiek mėtėsi į šalis, ligoti.
Netrukus pasigirdo pažįstamas balsas iš ventiliacijos angos:
-Išsiaiškinom, galim eit.
Povilas iškart suprato: Gedas. Jie surado tėvą! Reikia skubėti visus perspėti! Kiauliapaukščių gripo maras siaučia lėkštėje! Jei jie ilgiau čia pasiliks, pradės negaluoti kaip Domicelė. O tai be galo pavojinga liga. Trys iš dviejų susirgusių miršta. Šios rūšies gripas pasireiškia tik tarp ateivių, bet, pasirodo, juo gali apsikrėsti ir žmonės.
Paslėpęs mergaitę už vazono su didžiule palme, Povilas užšoko į ventiliacijos angą (esančią trijų metrų aukštyje) ir nudundėjo prezidento siųstųjų link.
-Greičiau! - šūktelėjo, -Jie artinasi!
-Kas? Ateiviai? - Persigando Pertas.
-Ne ateiviai. Blogiau, kiauliapaukščio gripo bacilos!
-Bet aš dar nebaigiau… - pradėjo prieštarauti Albertas, tačiau sūnus jam neleido, užtempdamas jį į viršų ir keturiese bėgom nušliaužė iki palmės, už kurios gulėjo Domicelė.
-Ji jau serga! Mes nuo jos užsikrėsim! - suspigo Gedas, pamatęs išbalusią mergaitę.
-Nesvarbu. Mes privalom ją išgelbėti. Ji dar gali pasveikti, svarbu nepavėluoti ir nugabenti ją iki daktaro Žemėj. Visi kiti žmonės jau mirę. Mes penkiese paskutiniai likę gyvi. Maras plinta galo greitai, todėl mes turim… - Povilą pertraukė galingas laivo sudrebėjimas. Užgeso visos šviesos. Lėkštė lėkė nežmonišku greičiu.
-Kas, po velnių, čia buvo? - suriko Petras.
-Laivas tapo nebevaldomas. - susivokė Albertas.
-Kapitonas tikriausiai mirė. - užbaigė mintį sūnus.
-Mes irgi visi mirsim! O ne! Mes mirsim! Mirsim!!!
-Gedai, nusiramink. Mes krentame tiesiai į žemę. Tuoj būsim namie.
Jie visi patraukė ilgu koridoriumi ieškoti durų, kad reikiamu metu, galėtų iššokti. Kelią pastojo būrys svirduliuojančių ateivių.
-Stokit. - liepė užkimusiu balsu ir vaitodami suvirto į krūvą.
Krūvos viršuje gulėjo stebėtinai mažas ateivis, dėvintis karūną.
-Sustok mokslininke… - prabilo graudžiu balseliu. - Man reikia smėlgalvių… Be jų… - maldavimą laikinai sustabdė kosulys. - Be jų… - tęsė, - Be jų aš atrodau toks mažytis…
Tai buvo paskutiniai jo ištarti žodžiai.
-Eime. - sukomandavo Povilas.
Ketveriukė, nešina Domicele, perlipo šviežiai susidariusią krūvą ir nubėgo išėjimo link.
Laivo pagreitis vis didėjo. Jie įėjo į laivo valdymo skyrių.
-Mes jau nebetoli Žemės. - pasakė Povilas, pažiūrėjęs į monitorius, prie kurių buvo susmukę ateiviai. - Greičiau. Jei nespėsim iššokt - mes visi žuvę.
-Gali nesakyt. - panikavo Gedas. - Užsikrėsim tuo baisiu maru. Mes… net ne mes, Domicelė užkrės visą žemę kiauliapaukščių bacilom, kai grįšim. Humaniškiausia būtų ją palikt.
-Mes negalim jos palikt tiesiog čia. Nehumaniška. - prieštaravo likusių gyvų vadas.
-Durys! - sušuko Albertas, po trumpo bėgimo.

10.VISI LAIMINGI
Lėkštė krito į jūrą netoli kranto, tad iššokę nesunkai nuplaukė ir nuplukdė ligonę iki sausumos.
Krisdama ateivių lėkštė tik palietusi vandens paviršių - sprogo, driokstelėjo kaip susidūręs tanklaivis su naikintuvu. Toje vietoje sprogimo banga išmušė gilią duobę jūros dugne. Iš erdvėlaivy esančiųjų išsigelbėjo tik jie penki.
Domicelę iškart nugabeno į ligoninę. Ji pasveiko, bet, vis dėl to, bacilos persimetė į Žemę.
Po kiek laiko Povilas ir Domicelė pamilo vienas kitą ir ilgai bei laiminai gyveno susituokę.
Albertas Butinevičius, prezidento spaudžiamas, galų gale užbaigė valstybiškai svarbų serumą.
-Na, pagaliau, - džiaugėsi prezidentas savo patarėjui stovėdamas prie veidrodžio, ką tik išbandęs mokslininko mikstūrą. Prezidentas perbraukė ranka savo tamsius vešlius plaukus.
-Kaip tau mano plaukai? - negalėjo atsidžiaugt prezidentas. - Butinevičiaus serumo dėka aš nebeplikas.

Rodyk draugams

AŠ – TOBULAS

2010-06-30 parašė dovkile

Aš - tobulas. Pats tobuliausias sutvėrimas pasauly. Mano ausų ilgis lygiai penki centimetrai ir septynios dešimtosios milimetro. Mano rankos vienodai lankstosi. Kojos - plikos kaip tilvikas, o kūtvelos ant pakaušio - juodos, ryškiai juodos. Kartais baltos.
Nešioju drabužius, kokius PRIVALO nešioti tobulieji. Žinoma, kas dieną nauji, o kartais nusiperku brangius džinsus, kurie taip ir nebuvo nei karto ištraukti iš spintos. Mano pomėgiai ir įsitikinimai yra idealūs - kaip daugelio. Jei kartais nesutampa, pakeičiu, kad pritapčiau prie kitų.
„Varau” ant tų, kurie nėra tobuli (t.y. ne tokie kaip aš, nes jeigu kitokie - netobuli). Jei jie, neidealūs, neturi tokių „šustrų” telefonų, kaip mano, per kurį garsiai groja rusiškas popsas ar šokių muzika, net jei aš vienas minioje ir turiu ausines, jie žemo lygio. Nelygis, tiesiog.
Ypač jie netobuli, jei jie daiktus naudoja ne pagal paskirtį, pavyzdžiui, vietoj paletės pasiima lėkštę. Tai sužadina mano pavydą: jie kūrybiškesni už mane. Jie -esni! O ne! To negali būti! Aš tobuliausias! Niekas negali už mane būti -esnis bet kokioj srity! Net ten, kur aš nė velnio nesuprantu. Tą jų -esnis reikia užgožti savo subtilia iškalba:
-Koks tu daunas. Ruošiesi valgyt? - pritariamai nuskamba mano draugų, kurie siekia tobulumo ir mokos iš manęs, juokas.
-Tai ką gi valgysi? - tęsiu, - Dažus? - vėl juokas. Net tų, kuriems nejuokinga.
Aš patenkintas, jis nebeturėjo ką pasakyt, susimėtė. Tai AŠ kūrybiškesnis. Ne jis. Aš -esnis. Aš - TOBULIAUSIAS!

Rodyk draugams